Ko galėtume išmokti iš Rubberbandits

      Ko galėtume išmokti iš Rubberbandits komentarų: 0

Nepaisant to, kad kažkas Lietuvoje sugeba mėgti Vėlyvio „marozišką stilių“ ar net kalbėti apie kažkokią (r)evoliuciją, aš mūsų viešojoje erdvėje pasigendu tikrai solidaus humoro bei estetikos, susijusios su provincija ir budulizmu. Festivalyje „Juokis“ gali išvysti daug močiučių iš kultūrnamio, spiegiančiais balseliais besiskundžiančių, kad „kaime vyrų neliko“ ir kas kokius blynus užmaišė Seime, bet jos nesukuria įspūdžio, kad tikrai gebėtų kažką įžvalgaus pasakyti apie provincijos kultūrą. Galbūt mintis „gi rodys per lrt“ neleidžia žmonėms pasakyti to, ką iš tikrųjų mano – kiti kaimiečiai išjuoks.

Beje, sakydamas „provincija“ turiu galvoje ir daugumą Vilniaus mikrorajonų. Kuriuos? Jei jūsų kaimynai nesusirenka savo šunų šūdų – jūs gyvenat provincijoj. Pradėkit avėt guminius botus. Kažkas geria prie vaikų žaidimų aikštelės? Ant parko suoliuko? Pusę jūsų mikrorajono maximos/iki/rimi/kt. ploto užima alkoholio skyrius? Jūsų kiemo šaligatviu neįmanoma stumdyti kūdikio vežimėlio, nes duobių yra tiek daug, kad bijot vaiko kaklą sulaužyt? Žygiuokit į parduotuvę „madingi rūbai“ (arba atverkit savo spintą) ir imkit solidžiausią treningiuką prieš savo alko savaitgalį – jūs gyvenat provincijoj. Ir nors jūsų kultūra tikrai egzistuoja, į ją niekas nekreipia dėmesio.

Kita bėda – provincijos estetika – kurią lietuviai vaizduoja kažkaip…nenuoširdžiai ar nenatūraliai. Taip, užmeta akivaizdžiai parodijuojantį treningą ant akivaizdžiai apkūnaus aktoriaus, kurio vienintelė pretenzija į budulio* personažą – alkoholizmas, tačiau neparodo to, ką atpažintum iš karto. Įsivaizduokite, kad savo didmiesčio mikrorajone pastebite kelis vietinius aborigenus, dėvinčius treningines kelnes ir kostiuminius gariūninius batus. Ir beretę. Arba – gyvenate / lankotės kaimo vietovėje ir pamatote vietinį „jogurtukų“** vartotoją: kaip jis atrodo? To niekas nerodo, nors daugelis mato. Vėlyvio promo apie marozų mokyklą susilaukė pasisekimo visoje Rytų Europoje, nuo Serbijos, Rumunijos, Čekijos iki Rusijos būtent dėl to, kad toje klasėje buvo surinkta tikroji marozų estetika, kuri (kartu su parodijuojama kultūra) yra vis dar bendra visam regionui.

The Rubberbandits

Rubberbandits

Rubberbandits, amamusicagency.ie

 

Čia į sceną įžengia airių muzikos / humoro grupė. Didžioji dalis jų kūrinių ir estetikos perimta tiesiai iš Airijos provincijos. Populiariausias jų kūrinys – „Horse Outside“ – šmaikšti fakto, jog didžiulė dalis Airijos gyventojų vis dar turi arklius, kritika. Kas ypatingo šiame kūrinyje? Akivaizdžiai parodijuodami provincialus, komikai nesileidžia į provincialo / miestiečio ar intelektualo skirstymą.  Ir čia išnyra esminis kultūrinis faktorius, skiriantis absurdišką Rubberbandits kūrinį nuo, pavyzdžiui, paskutiniųjų metų Ramanausko-Greitai personažų: jie egzistuoja savoje aplinkoje ir, nors yra parodijos, geba pasirodyti ne tik kvaili ar apgailėtini, bet ir kultūriškai sąmoningi. Jie egzistuoja provincijoje, ne televizijos ekrane su dirbtiniais dantimis. „Horse Outside“ yra daina, kurioje provincialas kritikuoja kitus provincialus, pabrėždamas pasididžiavimą tuo, jog jis TURI ARKLĮ. Todėl SEL’o personažas tapo kultiniu, o „čia ne fufliakas, o hi-endas“ kaip vėžys išsikerojo daugelio sąmonėje – nes personažas buvo ne „durnas mientas su per maža kėpka“ ar „padažytas bičas, apsimetantis rajonsku pacanu“, o tipinis vertelga, natūralus, toks pats, kaip lombardo darbuotojas. Pamenu, kaip lombarde pirkau PS2 ir gavau stebėti kelis lombardo vadybininko ir klientų pokalbius, kurie realiai sutapo su ta scena.

Kiekvienas žmogus jaučiasi kultūriškai teisingas: aukštesnės klasės jam yra per pompastiškos, žemesnės – nesofistikuotos. Personažas yra natūralus, kai jame nėra nė krislelio abejonės, kad tai, ką jis veikia ar mano, galėtų būti blogai. Todėl, jei turi arklį, tu esi teisus ir pasakai automobilius turintiems provincialams:

Rubberbandits estetika

Dar kartą užmeskit akį į personažus tame klipe: bičai su „cepurom“ (grandinėlėm), sportbačiais ir beretėm prie kostiumų, visomis vaivorykštės spalvomis išsidažiusios pamergės, treninguotas vaikas, perkantis arklį… Realiai viskas atrodo kaip lietuviško kaimo šventė…Airijoje. Kiti pavyzdžiai?

Taip apsirengusių merginų nuo Šeškinės iki Vabalninko sutiktumėt kone kiekvieną vasaros vakarą:  Ta proga grįžkim prie kultūros: klipas prasideda nuo airiškos bulvės, o jame lyg iš Šilainių išlindusios moterys šoka tradicinį šokį, o pats kūrinys įrašytas nykstančia/atgimstančia airių kalba. Ar tai nėra grynesnė tautinė kultūra nei dirbtinės blondinių kasos prie tautinių drabužėlių?

„I like to Shift Girls“ – paskutinis estetikos pavyzdys, kuriame Rubberbandits atrodo kaip kažkas iš Žirmūnų naktinio klubo. Atkreipkite dėmesį į 3:54 pasirodantį personažą, kurio išvaizda yra tiesiog tobula – lyg tiesiai iš Naujosios Vilnios. O gal Rumunijos kaimo:

Ir ką aš visu tuo bandžiau pasakyti? Kad galbūt mums reikėtų atsisukti į užmirštus kultūros klodus ir juos parodijuoti ne tyčiojantis ir glostant save, bet pažvelgiant į pasaulį pro jų akis, pabandyti parodyti tą kultūrą ir suprasti, kad tai lygiai taip pat yra Lietuvos kultūra. Kaip tai kažkada darė (ir, turbūt, daro, tik kad aš nebežiūriu) „Dviračio žynios“, kurių Bratkos buvo tokie natūralūs, o pensininkė Apolonija tokia spot on, kad ne man vienam buvo sunku ją atskirti nuo savo močiutės. Kaip kartais pavyksta Vėlyviui, bet retai.

* Budulis, greitai tapęs bendrinės kalbos žodžiu, išmesdamas forsą, marozą ir pan., yra išimtinis atvejis, kai miesto provincijos elementas buvo sėkmingai perkeltas į ekranus.

** „jogurtukas“ – ar matėte tokius parduotuvėje? Dabar žinote jų pavadinimą. Man tikrai labai gėda, kad aš žinau šį pavadinimą, bet dabar žinote ir jūs, todėl aš jaučiuosi geriau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *